Su didele pagarba sveikinu Jo Eminenciją Kardinolą Arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį, Jo Ekselenciją Apaštalinį nuncijų Arkivyskupą Peter Stephan Zurbriggen, Jo Ekselenciją Vyskupa augziliarą Juozą Tunaitį, Brangius naujai įsteigtos Oratorijos narius, kunigus bei pasauliečius dalyvaujančius šioje iškilmėje.

 

Su dideliu džiaugsmu įteikiu apaštališkąjį reskriptą, kuriuo Šventasis tėvas Benediktas šešioliktasis, Mūsų Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai dieną kanoniškai įsteigė pirmąją Oratoriją Lietuvoje.

 

Šio reskripto įteikimo data - Šventosios Dvasios vigilijos šventė, pirmiausia turi ypatingą reikšmę Bažnyčiai, kadangi reiškia tikrąjį Jos gimimą. Oratorijai ši iškilmė svarbi tuo, kad Filipas Neris prieš pat Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę 1544 metais Romos Šv.Sebastiano katakombose gavo ypatingą Šventosios Dvasios dovaną.

 

Ši ypatinga dovana, pripildė Filipo Nerio širdį, kai jis dar buvo pasaulietis, teturintis 29 metus. Joje galime atpažinti dvasines Oratorijos įkūrimo ir kunigų kongregacijos, atsidavusios tai tarnystei, ištakas.

 

Šventosios Dvasios dovanoje turi tikrąsias savo šaknis kiekviena Oratorija, įkurta įvairiuose pasaulio kraštuose pagal Filipo Nerio modelį Romoje. Tokia ir naujoji Oratorija Vilniuje, pradėjusi savo pirmuosius žingsnius jau beveik prieš 10 metų, globojama Jo Eminencijos Kardinolo Arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio, dabar pripažinta Suvereno Pontifiko.

 

Oratorijos kongregacija nuo pat pradžių save įvardino sekuliarių kunigų gyvenimo forma.Kiekviena Oratorija pagal Šventojo Sosto aprobuotą konstituciją yra kunigų bendruomenė, turinti priorą kaip “tėvą”, gyvenimą broliškoje meilėje, kaip svarbiausią uždavinį, bendruomeninę maldą ir sakramentinį gyvenimą kaip kasdieninį maistą, o tarnystės atlikimą kaip meilės aktą Kristui ir Bažnyčiai.

 

Filipas labiausiai norėjo, kad oratorionai kunigai, savo apaštališkos veiklos pagrindu turėtų gilų dvasinį gyvenimą. Autentiška oratorijos tradicija, kaip geriausia ją matome Šventųjų ir Palaimintųjų, kurie buvo formuoti amžių bėgyje šios mokyklos, pavyzdys aiškiai rodo, kad visa ko centras turi būti unum necessarium apie kurį kalbėjo mūsų Viešpats.

 

Tradicinis Oratorijos devizas: “Laisvi tiesoje, tarnai broliškoje meilėje, linksmi visame kame” yra Oratorijos dvasios sintezė.

 

Aš jums linkiu, naujos oratorijos nariai, būti šios Dvasios liudininkais vienybėje su Bažnyčia Vilniuje, kuri tikriausiai turės didelę naudą, jei Jūsų gyvenimas bus autentiškai gyvenamas.

 

Šiomis dienomis, kai Oratorija oficialiai įsteigiama Vilniuje, mano padėka pirmiausia nukreipta į Gerąjį Dievą “Viso gėrio šaltinį”. Taip pat į Švenčiausiąją Dievo Gailestingumo Motiną, labai gerbiamą Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje.

 

Mergelė Marija, „Oratorijos Motina ir Steigėja“, kaip ją vadino Šv.Filipas, telydi Jus savo Motiniška globa ir tepadeda augti tarnystėje Kristui ir Jo Bažnyčiai.

 

Šią akimirką norėčiau išreikšti visos Oratorijos šeimos atsidavimą Švenčiausiai Dievo Motinai žodžiais , kuriais į Ją kreipdavosi Šv. Filipas: „Mergele ir Motina, Motina ir Mergele melski, Jėzų už mus“.

 

O Mergele, duok mums to skaistumo, kurio Tėvas Filipas troško savo sūnums: į realybę nukreipto žvilgsnio skaidrumo; tyros širdies, kuri leidžiasi pripildoma Šventosios Dvasios dovanomis, ir tampa panaši į Šventojo Filipo širdį - didelę ir atvirą, galinčią tikrai mylėti. Duok mums, Motina, ir šiai naujai kongregacijai, Tavo vaisingumo, kurį tu davei Šventajam Filipui.

 

Te bus pagarbintas Jėzus Kristus!

 

* * *

 

Saluto con deferenza l’Eminentissimo Signor Cardinale Arcivescovo di Vilnius, l’Eccellentissimo Monsignor Nunzio Apostolico in Lituania, l’Eccellentissimo Vescovo ausiliare di Vilnius, i carissimi Padri della nuova Congregazione dell’Oratorio, i Sacerdoti e fedeli Laici presenti a questa solenne Celebrazione nella Cattedrale di Vilnius.

 

E’ una grande gioia per me consegnare il Rescritto Apostolico con cui il Santo Padre Benedetto XVI, nel giorno della Incarnazione di N. S. Gesù Cristo, ha eretto canonicamente il primo Oratorio in Lituania.

 

Questo Rescritto viene oggi consegnato nella Vigilia di Pentecoste, una solennità cara a tutta la Chiesa – che celebra a Pentecoste la sua vera nascita – ma particolarmente all’Oratorio che ricorda un evento straordinario della vita di S. Filippo Neri: il dono speciale dello Spirito Santo ricevuto nelle Catacombe di S. Sebastiano a Roma, proprio nell’imminenza di questa solennità nel 1544.

 

In questo particolare dono dello Spirito che ricolmò il cuore di Filippo Neri – ancora laico, ventinovenne – noi riconosciamo l’origine del grande movimento spirituale da cui nacque l’Oratorio e la Congregazione dei Preti posta al servizio di quest’opera.

 

Ogni Oratorio, nato lungo i secoli in diverse parti del mondo ad instar di quello fondato a Roma da Padre Filippo, ha la sua vera genesi in quel dono, da cui attinge, dunque, anche il nuovo Oratorio formatosi a Vilnius, nel corso di quasi dieci anni, sotto la paterna benevolenza dell’Eminentissimo Cardinale Arcivescovo ed ora riconosciuto dall’Autorità del Sommo Pontefice.

 

La Congregazione dell’Oratorio si presenta fin dalle origini come forma di vita del clero secolare. Ogni Casa è una famiglia sacerdotale nella quale il Preposito – “primus inter pares” – è il Padre, e la vita della Comunità, guidata dalle Costituzioni approvate dalla Sede Apostolica, ha nella carità il primo e sommo impegno, nellla preghiera comune e nella vita sacramentale l’alimento costante, nell'esercizio del ministero un atto di fervido amore a Cristo ed alla Chiesa.

 

Dai suoi preti Padre Filippo voleva, essenzialmente, una intensa vita spirituale posta a fondamento delle attività apostoliche. L’autentica tradizione oratoriana – espressa soprattutto dai santi e beati fioriti lungo i secoli in questa “scuola” di vita – documenta chiaramente che al centro di tutto deve essere posto con somma cura l'unum necessarium di cui parla Gesù.

 

L’assioma tradizionale “In veritate liberi, in caritate servi, in omnibus laeti” costituisce la sintesi dello spirito oratoriano.

 

Vi auguro di cuore, carissimi Padri della nuova Congregazione, si essere ferventi testimoni di questo spirito nella comunione con la Chiesa di Vilnius, la quale troverà nella vostra vita oratoriana, autenticamente vissuta, un sicuro beneficio.

 

Nel giorno in cui l’Oratorio giunge ufficialmente a Vilnius, il mio ringraziamento si rivolge innanzitutto al Signore, autore di ogni bene. E poi alla Sua Santissima Madre, venerata in questa nobile Città come la “Porta dell’Aurora”.

 

La Vergine Maria, “Madre e Fondatrice dell’Oratorio” – così San Filippo la salutava – vi accompagni con la Sua materna presenza e vi faccia crescere al servizio di Cristo nella Chiesa.

 

Desidero esprimere in questo momento tutto l’affetto della Famiglia Oratoriana per la Santa Madre di Dio con le parole che le indirizzava San Filippo Neri: “Vergine e Madre, Madre e Vergine, prega Gesù per noi”.

 

Donaci, o Vergine, la verginità che Padre Filippo voleva per il suoi figli: la trasparenza dello sguardo posato sulla realtà; la purezza del cuore che si lascia colmare dal dono dello Spirito Santo e diventa, come quello di Padre Filippo, grande, aperto, capace di dono sincero!

 

Dona a noi, o Madre, e a questa nuova Congregazione la Tua fecondità, quella che donasti a Padre Filippo!

 

Sia lodato Gesù Cristo!